C in A mono

Jie pasivadino CinAmono – tūkstantmečius žinomo, kvapnaus, gydomųjų galių turinčio prieskonio vardu. Tačiau ėmė improvizuoti jau pačiame pavadinime, žaisdami prasmėms ir ženklais, kuriuos pajėgūs išgliaudyti tie, kas turi artimesnį santykį su muzika: „C in A“ ir „mono“. Pirmosios keturios raidės slepia užuominą į Do ir La natas (tonacijas? akordus? mažorą minore? – vos keturios raidės suteikia plačią interpretacijų galimybę). Kitas keturias raides „mono“ žodynai aiškina kaip sudurtinių žodžių dalį, rodančią sąsają su vienu, vieninteliu arba vientisu, – monochromatika, monograma, monologas, monodija, monofonija – tai vos keli šių keturių raidžių panaudojimo variantai, atskleidžiantys vis naujus prasmių klodus. Trumpinys „mono“, melomanui reiškiantis iš mados neišeinantį, erdvinio garso neišstumtą skambėjimo būdą, – tai savotiška užuomina į CinAmono skambesio vientisumą ir kūrybos kameriškumą.

Grupė CinAmono Lietuvos džiazo padangėje ir užgimė kaip itin kamerinis, netikėtos sudėties – balso ir kontraboso duetas. Grupės ašis – vokalistė, kompozitorė ir tekstų autorė Laura Budreckytė bei kontrabosininkas ir kompozitorius Vytis Nivinskas – charizmatiška pora scenoje ir gyvenime – į džiazą atėjo skirtingu laiku ir skirtingais keliais.

Prieš jiems susitinkant viename (mono) skambesyje, Vytis jau buvo įgijęs nemažai įvairialypės muzikinės patirties. Nuo 1994-ųjų, kai jo kontrabosas suskambėjo Lietuvos džiazo scenoje, jis grojo su V. Čekasino, O. Molokojedovo, A. Anusausko, P. Vyšniausko, L. Mockūno, V. Mikeliūno ansambliais, su grupe Riot, Beduin styginių kvartetu, daugybe kitų kolektyvų. 2000-aisiais, subūręs aplink save bendraminčius muzikantus į projektą Coltrane Impressions, jis debiutavo kaip lyderis, šią veiklą tęsdamas su tarptautiniu ansambliu Baltic Asteroids, atsiskleidė ir kaip kompozitorius.

Tais metais, kai Vytis Nivinskas debiutavo lyderio vaidmenyje, Laura dar tik žengė pirmuosius žingsnius muzikoje. Ir nors vaikystėje ji fortepijonu grojo klasiką, renkantis tolesnį kelią, nugalėjo džiazas, kurio garsai ir ritmai nuo mažens supo Laurą, gimusią ir augusią Lietuvos džiazo Meka vadinamame Birštone. Nuo mažens dainavusi, daugkartinė televizijos konkurso „Dainų dainelė“ laureatė pasirinko džiazo vokalo specialybę. 2013-aisiais, kai jau diplomuota dainininkė Laura Budreckytė iškovojo Grand Prix tarptautiniame džiazo vokalistų konkurse „Riga Jazz Stage“ ir gimė CinAmono Duo, tapęs šiandien skambančio išgrynintos sudėties kvinteto ašimi, penkerius metus augusiu, keitusiu formas ir brandinusiu debiutinį albumą.

Albumas pavadintas neįmantriai, kaip ir grupė – CinAmono, paliekant užuominą į šiame skaitmeniniame amžiuje atrodytų tokius paprastus, nostalgija dvelkiančius, tačiau plačias interpretacijos galimybes suteikiančius ženklus. Jį sudaro 9 kompozicijos, iš jų 7 originalios, kitos dvi – ne džiazo standartai, kaip būtų galima tikėtis, o neįprasti džiazo repertuare kūriniai, kuriuos CinAmono „prisijaukina“, išverčia į savo kalbą.

Kalba, tekstas – labai svarbi šio darbo dedamoji. Į kompozicijų pagrindą sugulė ne tik pačių Lauros ir Vyčio, bet ir Marcelijaus Martinaičio, Vytauto Mačernio eilės. Raiškios, nesuveltos, suaugusios su melodijos gija, o jų plėtojimas veda į tai, kas neišreiškiama žodžiais. Čia, kaip ir poezijoje, nėra vietos daugžodžiavimui – svarbiausia prasmė glūdi tarp eilučių. Įsiklausyti kviečianti, į apmąstymus nardinanti CinAmono kūryba pinama iš garsų, žodžių, minčių, prasmių, jausmų, pritaškyta pauzėmis ir jaukiais kontrastais. Šią džiazo poeziją savomis strofomis turtina kiekvienas kvinteto narys – ir spalvingas Lauros balsas, ir patikimas Vyčio kontrabosas, ir kimūs Simono Šipavičiaus saksofonai, ir mąslūs Žygimanto Bačkaus gitaros arpeggio, ir subtilūs Domanto Razmaus mušamieji. Penkiese jie sukuria tikrą skambesio alchemiją ir sunku nepajusti, kaip vieningai alsuoja šis kolektyvas, kaip harmoningai jungiasi jų kūrybinės vizijos.

Nuo pat pirmosios albumo pjesės – iškalbingos introdukcijos, įvedančios į netikėtą, intriguojantį ir labai spalvingą CinAmono skambesių pasaulį, klausytojas panardinamas į savitą, per 9 albumo kompozicijas srūvančią garsų tėkmę, pinamą iš įvairių stilistinių ir kūrybinių patirčių, kur skamba džiazo, bliuzo, modernios, akademinės, kamerinės muzikos atgarsiai, o daugybės stilių samplaikoje išsigrynina savas kalbėjimo būdas. Jame tekstas nepastebimai pereina į scat‘ą, kai Lauros balsas tampa nebe pasakotoju, o dar vienu grupės instrumentu, su Simono Šipavičiaus saksofonu susiliejančiu į jausmingą kantileną („Sibilė“) ar susiplakančiu į aistringą pokalbį („Smart fish“) arba įsitraukiančiu į intriguojančią diskusiją su šnarančiais Domanto Razmaus mušamaisiais. CinAmono albume driekiama prasminė arka nuo pačios pirmosios pjesės iki albumo pabaigoje iššnabždėtų Vytauto Mačernio eilučių „Tylu tarp žemės ir dangaus“, paverčianti šį darbą jautria, veik intymia išpažintimi, kurioje visi 5 grupės nariai tampa suokalbininkais.

Suokalbininkais tapo ir albumą prasmingai apipavidalinę menininkai Eglė Čėjauskaitė-Gintalė bei Martynas Gintalas, viršelyje išrangę lakoniškas linijas ir kerinčias, juvelyriškai išbaigtas detales, o per visus kompaktines plokštelės knygelės puslapius, lyg savotišką aliuziją į vieną albumo kompozicijų, praplukdę smaragdinę žuvelę.

Debiutinis CinAmono albumas – konceptualus, poetiškas, nišinis, – tikra dovana šiame triukšmingame pasaulyje. Albumas, kurį išklausius, dar kurį laiką norisi įsiklausyti į tylą ir į save.